Vilniaus senamiestyje 1941 m. rugsėjo 6 d. buvo įkurtas žydų getas. Tais laikais Vilniuje gyveno apie 57 tūkstančiai žydų, per visą geto gyvenimo laikotarpį gete buvo uždaryta apie 50 tūkstančių žmonių.
Getas buvo sudarytas iš dviejų dalių, Didžiojo ir Mažojo geto. Didžiajame gete buvo apie 30 tūkstančių žydų, Mažajame apie 11 tūkstančių. Getus skyrė dabartinė Vokiečių gatvė. Didžiajame gete žydų tarybai (Judenratui) vadovavo Anatolis Fridas, o Mažajam getui – Aizikas Leibovičius. Taip pat buvo sukurta žydų policija, kuriai vadovavo Jakovas Gencas. Iš pradžių žydai tikėjosi, kad gete jie gyvens labai ilgai, baigsis baudėjų akcijos ir savivalė. Tačiau tokios viltys greitai žlugo. Jau per 1941 m. vykdytas akcijas buvo nužudyta apie 18 tūkstančių žydų. Rugsėjo 13 d. pavadinta „Rabinų dieną“, vokiečiai išvežė ir Paneriuose nužudė žydų rabinus, spalio 31 d. organizavus Didžiąją teismo akciją, besimeldžiantys žydai buvo jėga tempiami iš sinagogųir siunčiami sušaudyti.
Iki spalio 21 d. Mažajame gete liko tik apie 2500 „reikalingų“ – tinkamų darbui žmonių, kurie buvo suvaryti į Didįjį getą.
Siekiant „atrinkti“ reikalingus nacistinei valdžiai žydus, buvo naudojamos „šainos“, kurių turėtojai galėjo dirbti ir išgyventi. Šainų dalinime dalyvavo ir žydų policija. Žinoma, jie ne tik spręsdavo kam gyventi, bet ir stengdavosi gelbėti žydus. Neturintys šainos, buvo pasmerkti mirčiai. Kas kelios savaitės buvo įvedamos naujos spalvos šainos, kurių visada buvo mažiau negu žmonių. Spalio 24 d., lapkričio 3-5 dienomis išdalinus geltonas šainas be jų liko apie 8 tūkstančiai Didžiojo geto žydų, kurie buvo sunaikinti. Turintys geltonas šainas buvo suvaryti į Mažąjį getą. Paskui buvo apieškotas Didysis getas ir sunaikinti jame pasislėpę žydai. Galiausiai buvo leista grįžti į Didijį getą.
Iki 1941 m. gruodžio pabaigos vokiečiai iš 57 tūkstančių Vilniaus žydų nužudė 33 500. Gete teliko tik 12 000 legalių ir 8000 nelegalių, pasislėpusių slėptuvėse, žydų.
Žydai tikėdamiesi pasislėpti pradėjo pačiame gete statyti slėptuves. Jos buvo statomos palėpėse, giliai po žeme, skirti vienam ir keliems žmonėms. Vykdant patikrinimus juose tekdavo praleisti daug valandų. Kartais juose labai trūkdavo oro ir dėl to iš jų ne visi išeidavo gyvi. Seniai ir vaikai mirdavo.
Getas buvo sudarytas iš dviejų dalių, Didžiojo ir Mažojo geto. Didžiajame gete buvo apie 30 tūkstančių žydų, Mažajame apie 11 tūkstančių. Getus skyrė dabartinė Vokiečių gatvė. Didžiajame gete žydų tarybai (Judenratui) vadovavo Anatolis Fridas, o Mažajam getui – Aizikas Leibovičius. Taip pat buvo sukurta žydų policija, kuriai vadovavo Jakovas Gencas. Iš pradžių žydai tikėjosi, kad gete jie gyvens labai ilgai, baigsis baudėjų akcijos ir savivalė. Tačiau tokios viltys greitai žlugo. Jau per 1941 m. vykdytas akcijas buvo nužudyta apie 18 tūkstančių žydų. Rugsėjo 13 d. pavadinta „Rabinų dieną“, vokiečiai išvežė ir Paneriuose nužudė žydų rabinus, spalio 31 d. organizavus Didžiąją teismo akciją, besimeldžiantys žydai buvo jėga tempiami iš sinagogųir siunčiami sušaudyti.
Iki spalio 21 d. Mažajame gete liko tik apie 2500 „reikalingų“ – tinkamų darbui žmonių, kurie buvo suvaryti į Didįjį getą.
Siekiant „atrinkti“ reikalingus nacistinei valdžiai žydus, buvo naudojamos „šainos“, kurių turėtojai galėjo dirbti ir išgyventi. Šainų dalinime dalyvavo ir žydų policija. Žinoma, jie ne tik spręsdavo kam gyventi, bet ir stengdavosi gelbėti žydus. Neturintys šainos, buvo pasmerkti mirčiai. Kas kelios savaitės buvo įvedamos naujos spalvos šainos, kurių visada buvo mažiau negu žmonių. Spalio 24 d., lapkričio 3-5 dienomis išdalinus geltonas šainas be jų liko apie 8 tūkstančiai Didžiojo geto žydų, kurie buvo sunaikinti. Turintys geltonas šainas buvo suvaryti į Mažąjį getą. Paskui buvo apieškotas Didysis getas ir sunaikinti jame pasislėpę žydai. Galiausiai buvo leista grįžti į Didijį getą.
Iki 1941 m. gruodžio pabaigos vokiečiai iš 57 tūkstančių Vilniaus žydų nužudė 33 500. Gete teliko tik 12 000 legalių ir 8000 nelegalių, pasislėpusių slėptuvėse, žydų.
Žydai tikėdamiesi pasislėpti pradėjo pačiame gete statyti slėptuves. Jos buvo statomos palėpėse, giliai po žeme, skirti vienam ir keliems žmonėms. Vykdant patikrinimus juose tekdavo praleisti daug valandų. Kartais juose labai trūkdavo oro ir dėl to iš jų ne visi išeidavo gyvi. Seniai ir vaikai mirdavo.