Lietuvoje getai pradėti steigti 1941 m. liepą, tačiau jų gyventojai neilgai trukus buvo išnaikinti ir ilgainiui liko tik Kauno, Vilniaus ir Šiaulių getai.
Kauno getas pradėtas kurti 1941 m. liepos 10 d., kai Kauno komendantas išleido įsakymą, liepiantį žydams išsikraustyti į Vilijampolę (iki rugpjūčio 15 d.). Iš šio geto žydai žudyti buvo vežami daugiausia į Kauno IX fortą (nužudyta daugiau nei 30 000 žydų) ir Kauno IV fortą (nužudyta daugiau nei 4000 žydų). Žydai buvo kviečiami kokiam nors darbui ar apžiūrai, ten suimami ir vežami į žudymų vietas. Didžiausios žudymo akcijos metu, 1941 m. spalio 29 d., buvo nužudyta apie 9200 žydų, iš jų apie 4300 vaikų. 1943 m. rugsėjo 15 d. getas buvo paverstas koncentracijos stovykla, o 1944 m. liepos 19 d. getas panaikintas, žydus išvežant į įvairias dirbtuves ir kitų vokiečių okupuotų valstybių koncentracijos stovyklas.
Vilniuje buvo įrengti du getai (nuo 1941 m. rugsėjo). Pirmasis – Rūdininkų, Strašiūno, Dysnos, Mėsinių gatvių rajone (čia buvo laikoma apie 33 000 žydų), antrasis – Stiklių, Žydų, Antokolskio ir Gaono gatvių rajone (čia buvo laikoma apie 10 000 žydų). Abiejuose getuose maistas buvo duodamas pagal specialias korteles (100 g. duonos, keli gramai kruopų ir arklienos). Dirbantiems žydams buvo duodama dar po 100 g. duonos. Dirbantys žydai bandydavo slapta įsinešti maisto, tačiau prie įėjimo juos tikrindavo policija ir geto administratorius F.Mureris. Jis įsakydavo plakti gumine lazda tuos, kurie turėdavo pasislėpę maisto.
Iš Vilniaus getų žydus veždavo žudyti į Panerius, didžiausią žudymų vietą (nužudyta apie 70 000 žydų). Pirmoji žudymo akcija įvyko 1941 m. rugsėjo 15 d., kai buvo paskelbta, kad pirmajame gete turi gyventi tik kvalifikuoti specialistai, o antrajame – juodadarbiai darbininkai. Taip keldama žydus, policija juos suiminėjo ir gabeno į Panerius. Vėlesnėse akcijose žydus kaip ir Kaune, kviesdavo kokiam nors darbui ar apžiūrai, ten suiminėdavo ir veždavo į Panerius. Po kelių tokių akcijų, 1941 m. spalio 28-30 d., antrasis getas buvo likviduotas. 1943 m. kovo mėnesį, keliant žydus iš Švenčionių, Ašmenos ir kitų Rytų Lietuvos miestelių, traukiniai stojo Paneriuose (tada sušaudyta apie 5000 žydų). 1943 m. rugsėjo 23 d. getai likviduotas, darbingi žydai perkelti į SS valdomas koncentracijos stovyklas.
Šiauliuose buvo įrengti du getai, pradėti steigti 1941 m. rugpjūčio 22 d., kai Šiaulių miesto ir apskrities viršininkas Jonas Noreika pranešė, kad visi žydai ir pusžydžiai turi persikelti gyventi į Žagarę (iki rugpjūčio 29 d.). Iš čia žydai buvo vežami žudyti į Kužius netoli Šiaulių (nužudyta apie 5000 žydų). 1943 m. getai buvo perduoti SS žinion ir tapo koncentracijos stovyklomis, o 1944 m. liepos 15 d. buvo pradėti likviduoti (maždaug 3000 žydų buvo pervežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą). 1945 m. gegužės 2 d. likusius gyvus žydus išlaisvino amerikiečių kariuomenė. Iš viso po karo gyvų liko tik apie 350 Šiaulių žydų.
Keliant iš gimtųjų vietų žydus į getus ar koncentracijos stovyklas, jiems buvo leidžiama pasiimti tik būtiniausius daiktus ir šiek tiek maisto. Visuose getuose veikė Žydų komitetai, kurie palaikė ryšį su okupacine valdžia ir vykdė jos įsakymus. Getuose taip pat veikė ir žydų pasipriešinimo organizacijos. Jos kaupė ginklus, vykdė diversijas, sabotažo aktus ir užmezginėjo ryšius su sovietų partizanais ir pogrindininkais.
Kauno getas pradėtas kurti 1941 m. liepos 10 d., kai Kauno komendantas išleido įsakymą, liepiantį žydams išsikraustyti į Vilijampolę (iki rugpjūčio 15 d.). Iš šio geto žydai žudyti buvo vežami daugiausia į Kauno IX fortą (nužudyta daugiau nei 30 000 žydų) ir Kauno IV fortą (nužudyta daugiau nei 4000 žydų). Žydai buvo kviečiami kokiam nors darbui ar apžiūrai, ten suimami ir vežami į žudymų vietas. Didžiausios žudymo akcijos metu, 1941 m. spalio 29 d., buvo nužudyta apie 9200 žydų, iš jų apie 4300 vaikų. 1943 m. rugsėjo 15 d. getas buvo paverstas koncentracijos stovykla, o 1944 m. liepos 19 d. getas panaikintas, žydus išvežant į įvairias dirbtuves ir kitų vokiečių okupuotų valstybių koncentracijos stovyklas.
Vilniuje buvo įrengti du getai (nuo 1941 m. rugsėjo). Pirmasis – Rūdininkų, Strašiūno, Dysnos, Mėsinių gatvių rajone (čia buvo laikoma apie 33 000 žydų), antrasis – Stiklių, Žydų, Antokolskio ir Gaono gatvių rajone (čia buvo laikoma apie 10 000 žydų). Abiejuose getuose maistas buvo duodamas pagal specialias korteles (100 g. duonos, keli gramai kruopų ir arklienos). Dirbantiems žydams buvo duodama dar po 100 g. duonos. Dirbantys žydai bandydavo slapta įsinešti maisto, tačiau prie įėjimo juos tikrindavo policija ir geto administratorius F.Mureris. Jis įsakydavo plakti gumine lazda tuos, kurie turėdavo pasislėpę maisto.
Iš Vilniaus getų žydus veždavo žudyti į Panerius, didžiausią žudymų vietą (nužudyta apie 70 000 žydų). Pirmoji žudymo akcija įvyko 1941 m. rugsėjo 15 d., kai buvo paskelbta, kad pirmajame gete turi gyventi tik kvalifikuoti specialistai, o antrajame – juodadarbiai darbininkai. Taip keldama žydus, policija juos suiminėjo ir gabeno į Panerius. Vėlesnėse akcijose žydus kaip ir Kaune, kviesdavo kokiam nors darbui ar apžiūrai, ten suiminėdavo ir veždavo į Panerius. Po kelių tokių akcijų, 1941 m. spalio 28-30 d., antrasis getas buvo likviduotas. 1943 m. kovo mėnesį, keliant žydus iš Švenčionių, Ašmenos ir kitų Rytų Lietuvos miestelių, traukiniai stojo Paneriuose (tada sušaudyta apie 5000 žydų). 1943 m. rugsėjo 23 d. getai likviduotas, darbingi žydai perkelti į SS valdomas koncentracijos stovyklas.
Šiauliuose buvo įrengti du getai, pradėti steigti 1941 m. rugpjūčio 22 d., kai Šiaulių miesto ir apskrities viršininkas Jonas Noreika pranešė, kad visi žydai ir pusžydžiai turi persikelti gyventi į Žagarę (iki rugpjūčio 29 d.). Iš čia žydai buvo vežami žudyti į Kužius netoli Šiaulių (nužudyta apie 5000 žydų). 1943 m. getai buvo perduoti SS žinion ir tapo koncentracijos stovyklomis, o 1944 m. liepos 15 d. buvo pradėti likviduoti (maždaug 3000 žydų buvo pervežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą). 1945 m. gegužės 2 d. likusius gyvus žydus išlaisvino amerikiečių kariuomenė. Iš viso po karo gyvų liko tik apie 350 Šiaulių žydų.
Keliant iš gimtųjų vietų žydus į getus ar koncentracijos stovyklas, jiems buvo leidžiama pasiimti tik būtiniausius daiktus ir šiek tiek maisto. Visuose getuose veikė Žydų komitetai, kurie palaikė ryšį su okupacine valdžia ir vykdė jos įsakymus. Getuose taip pat veikė ir žydų pasipriešinimo organizacijos. Jos kaupė ginklus, vykdė diversijas, sabotažo aktus ir užmezginėjo ryšius su sovietų partizanais ir pogrindininkais.